Šeimos ūkyje auginami mėsiniai Aubrakų veislės
​grynaveisliai galvijai

Veislė išvesta Prancūzijoje kalnuotoje dalyje, skurdokos augmenijos zonoje. Todėl šios veislės gyvuliai yra nereiklūs ir gerai prisitaiko įvairiose sąlygose. Jie yra smulkesni už Limuzinus. Aubrakų veislės galvijų biologiniai ypatumai panašūs kaip ir kitų prancūzų mėsinių veislių galvijų. Bręsta neanksti, vėlai kaupia riebalus. Tai gražaus kūno sudėjimo gyvuliai. Jų liemuo vidutinio ilgumo arba ilgas. Raumenys išvystyti neblogai. Mėsa skani. Spalva dvyla, gelsvo atspalvio. Bulių galvos ir kaklo plaukai tamsesnės spalvos. Ragų galai tamsios spalvos. Skerdenos išeiga 62-63 proc. Šios veislės galvijai nėra plačiai paplitę pasaulyje. Lietuvoje jie gana populiarūs. Veisiami grynuoju veisimu ir naudojami kryžminimui su smulkesnėmis karvėmis bei telyčiomis. Ūkiuose, kur galvijai yra stambūs, Aubrakų mišrūnų masė buvo kiek mažesnė negu grynaveislių Lietuvos juodmargių to paties amžiaus buliukų. Tačiau skerdenos mišrūnų buvo įvertintos aukštesne raumeningumo klase ir nežymiai sunkesnės negu grynaveislių Lietuvos juodmargių. Aubrakų veislės galvijai priskiriami prie pusiau intensyvios gamybos veislių ir gerai auga ganant vidutinio derlingumo ganyklose. 

Mėsinių jaučių mėsa niekada nebūna kieta ir sausa.
Ji - sultinga ir labai skani!

Jautiena gerokai tamsesnė už lietuviams įprastą kiaulieną. Jautienai būdinga tamsiai raudona spalva. Iš jautienos gaminami įvairūs troškinti, kepti bei virti patiekalai. Subrendusių gyvulių mėsa labiau tinkama virti, iš jos gaminami puikūs maltiniai, balandėliai, mėsos pyragai, įdarai, apkepai ir kt. Priekinės jaučio dalies mėsa nuo kaklo iki pečių žemyn (mentė ir krūtinės mėsa) pasižymi išskirtinai stipriu skoniu. Tinkamai ištroškinta ji tampa lengvai kramtoma - tiesiog tirpsta burnoje. Tačiau universaliausiai pritaikoma jaučio viduriniosios ir galinės dalies mėsa.